Nėr’ manęs! Rusia liko anapus,
Šniurkščia mano mergaitės ir vėl!
Jelisejaus laukai dar nematė,
Kaip aš moku saulėgrąžas sėt.

Kažkas miaukteli Presnios tramvajuj:
“Išsinešdino jis! Nebėra!”
“Tegul džiugina rūmus Versalio
Jo dainuškos ir jo rašliava.”

Man už nugaros keičias naujienom:
“Ten išvyko ne jis... Paklausyk.”
“Kaip ne jis?” - Taksą stabdo ir sėda
Vis ant kelių ir vis po šešis.

Tas, kur buvom tremty Magadane,
Toks draugelis nuo karo laikų, -
Girias, kad parašiau ir jam: “Vania,
Aš - Paryžiuj... atvyk, brol, puiku!”

Sako, kad jau sugrįžti norėčiau,
Kad ten šliaužioju keliais, meldžiuos!
O! Tuštybe! Negrįšiu aš niekad,
Nes išvykęs nesu niekados!

Kas jau tiki, kad išdaviau žemę,
Kaip atokvėpį filmo gale, -
Leisiu nešt Triumfo Arką kišenėj
Ir valdyti Renault gamyklas!

Kaip juokinga! Aš mirštu iš juoko!
Ką įtikino toks kliedesys?
Dezertyru galiu, - bet - nemoku.
Nesijaudinkit, aš - su jumis!