Mano žmogus - jis juodas, - rūbas pilkas.
Buvęs - ministras, pareigūnas, valdininkas,
Jis - klounas, jis kailį keitė šimtą kartų,
Ir skaudžiai plakė, kvotė mano kartą.

Ir vis šypsojosi sparnus užlaužęs,
Jį mano tembras gąsdino - baugu!
Alpau iš maudulio, bejėgis skaudžiai
Ir vis vapėjau:"Ačiū, gyvenu..."

Aš prietaringas ir šventai tikėjau,
Kad visa laikina, susigulės, sustos...
Aš netgi varsčiau kabinetus tų veikėjų
Po to žegnojaus:"Viskas! Niekados!"

Aplink mane visažiniai burkavo:
Paryžiun braukia, tarsi į Tiumenę jis!
Kodėl iš Rusijos jo nieks nevaro?
Ko cackinasi valdininkai? Užimti?

Apie sodybą, algą garsiai mąstė:
“Iš kur tie pinigai štampuoti jų?”
Aš atiduodu viską, ligi grašio, -
Paimkit mano cypę trijų kambarių!

Ir patarimų nestokojau niekad,
Kažkaip iš aukšto, vis pro petį, prie kalbų
Mano draugai, pripažinti poetai,
Vis mokė Nerimuok “šaukiu” - “kabu”.

Nutruko manyje kantrybės gysla
Ir giltinę pavadinau sava, miela, -
Žinajau, kad šalia, netoli drybso,
Tik mano balso tembras stabdo ją.

Negąsdinkit teismais - aš atsidavęs, -
Tiktai pakvieskite - atsakymas - čia pat...
Gyvenimą sekundėm išmatavęs,
Aš neturiu nei ko, nei kaip prarast.

Tvirtai žinau, kas melas, o kas - šventa!
Seniai perkandau aš visus «tabu»,
Vieną gyvenimą man nugyventi lemta,
Ir aš džaugiuos, kad kito - neturiu.