Kas baigė žemėje kelionę tragiškai - tarp išrinktų. Dievo atseikėtoj riboj jie tilpo... Vienas iš mūsų-nusišovė dvidešimt šešių, O kitas - Angletere rastas kilpoj. Ir Kristus - trisdešimt trejų - poetas buvo, nes Kartojo: “Nežudyk!” - tad jį - prie kryžiaus... Kad nesukurtų dar kažko - po vinį į rankas, Į kaktą vinį, kad ko nors nesumąstytų. Prie trisdešimt septynerių-svaigsta galva Štai ir dabar man šaltis dvasią glemžia, - Lemtingoj dvikovoje žuvo Puškinas tada... Ir Majakovskis - smilkiniu prie vamzdžio... Dar pastovėkime ties trisdešimt septyneriais; Gailestingasis Dievas taško nepadėjo, Čia atgulė Rembo ir Lordas Baironas kadais... Mūsiškiams ribą aiškiai atidėjo. Nevyksta dvikovos, arba neskelbia niekas jų... Trisdešimt trys šiek tiek palietę, - nukryžiuoja. Trisdešimt septyneri išrašo smilkinius krauju, Net ne krauju... Gražiai pasidabruoja. “Taip imt ir nusišaut? Nebent dvasia kulnais nuslys...” Kantresni būkit - klyksnės, psichopatai! Vaikšto poetai peilio ašmenim basi Ir ligi kraujo pjausto dvasią basą. Toli jie matantys! Tad išvada viena - Pakirpti jiems metus? O ką tai reikštų? Nutaikyt peilį? Bet jis - kabo ant ašmens Užpjautas. Pavojingas buvo, - aiškiai. Man gaila jūsų, datai, skaičiui pašvęstų lemties! Kankinkitės haremo sugulovai. - Trukmė gyvenimo prailgo. Pabaiga ateis, - Mirtis poetų tik kol kas vėluoja!
       
© Irena Aršauskienė. Vertimas, 2002