Koks jau gimiau, - toks gyvenau,
Už tai tėvams “Ačiū” - sakau,
Su žmonėmis - geruoju, sutarty.
Tiesus buvau, nesilanksčiau,
Nei per daug gėriau, nei rūkiau,
Rankos padėjo galvai ir mintims.

O buvo - mirkteli žvilgsniu -
Ir nebėra nei tų, nei tų...
Ant kabineto durų užrašas: “Tylos!”
Ten žmones valgė be druskõs,
Ten dėjo spaudą be tvarkos,
Pakavo gyvus, dokumentai, - iš paskos.

Po įskaitos - namo einu,
Metų septynetą sunkių, -
Nešuos. Jie mano - neišmesi neparduosi, ne.
O čia - viršaitis: Taip ir taip...
Varyt Uralan’ MAZ-ą reik -
Darbai ten laukia. Užverbavo jis mane.

Štai - kelias, MAZ-as, mes - jame.
Įklimpę lig ausų, deja...
Tamsu. Draugelis tyli valandas jau tris.
Galėtų šaukti, prieštaraut, -
Aplink - penki šimtai, - žinau -
Kalena “Šokį su kardais” jis dantimis.

Maršrutą mokam mintinai,
Ten laukia MAZ-o, ten - darbai,
O mums tai ką - tik sėsk ir nuvaryk!
Tik pamanyk, - čia pat - Nauji...
Pirmyn - penki, atgal - penki
Ir dar - pūga. Signalo niekas neišgirs.

- Gesink variklį, - sako jis.
Tegul prarys MAZ-ą ugnis.
Man nusispjaut! Matai? Mums niekas nepadės!
Pirmyn - atgal - penki šimtai,
Pūga per naktį įsižais,
Sulygins taip, kad laidoti nebereikės!

Aš atsakau: “Nešniuršk, brolau...”
O jis - už veržlinio, sunkaus...
Kaip vilkas žiūri, - apskritai - koks jis grubus!
O jam tai kas? Penki šimtai...
Kam rūpi, kas ten buvo, kaip...
Kada prispaus. Kuris išliks - tas ir teisus.

Man jis - už giminę brangiau,
Aš jį iš delno maitinau,
Dabar gi žvilgt - ir šaltis - nugara žemyn.
O jam tai kas? Penki šimtai,
Pirmyn, atgal... Nei bėgt, nei eit,
Kam rūpi, kuo jis buvo man, ar kas atmins?

Ir jis kažkur išėjo sau...
Aš jį paleidau ir smigau.
Sapnavos mūsų linksmas sambūris dainos:
Ir buvo ten penki šimtai,
Plūdaus, ieškojau, kaip išeit,
Vartai vieni ir tik įeit gali pro juos.

O pabaigai, - vilkikas štai,
Spectechnika, specdaktarai,
Ir MAZ-as spėjo prie svarbių darbų - laiku.
Ir jis atėjo pas mane, -
Dreba, kaip kriaušė krečiama,
Aš jam atleidau, ryt į reisą jį imu!