Apkurtau nuo delnų - pastuksenimų, Apakau nuo solisčių žavių, - Šitiek metų kenčiau nuo simfonijų, Imituotojų paukščių balsų. Pro mane daugel kart atsijotas Lėkė sielosna garsas švarus, - Stop! Štai tas, - iš kurio aš tikiuosi, Dėl kurio didžią kančią nešu. Į mane varvėjo mėnuliu, Kažkas rėkė apie tylumą balsu. Vienas pjūklu grojo - kaklą dilino, Aš aktyvinau, aktyvinau, aktyvinau... “Žemutiniuos” garsuos - embrionas, “Aukštutiniuose” - peilio ašmuo.. Jis parodys ką sugeba žmonės, - Bet ir aš sublizgėsiu kažkuo! Jis dainuoja kietai, kiek pridusęs, Jis - pavargęs karys parade. Tįsta man mano kaklas standusis. Spindi prakaitas auksu veide. Į mane varvėjo mėnuliu, Kažkas rėkė apie tylumą balsu. Vienas pjūklu grojo - kaklą dilino, Aš aktyvinau, aktyvinau, aktyvinau... Tik staiga: “Atsipeikėki”. - Salėj - “Ką dainuoji?! Sustok, pavargai...” Hibridu - sentimentas apsalęs... Pasakykit, kad baigtų jisai!..” Viskas veltui - stebuklų nebūna, - Aš svyruoju, aš stoviu vos vos... Kaip balzamą jis lieja kartumą Man į gerklę - arba ant galvos. Į mane varvėjo mėnuliu, Kažkas rėkė apie tylumą balsu. Vienas pjūklu grojo - kaklą dilino, Aš aktyvinau, aktyvinau aktyvinau... Jūs mane viskuo kaltinti galit, Kuo turėčiau aš kaltint save: Kai kentėdamas - stiprinau melą, Nes profesija mano tokia. Aš dejuoju, dinamika spengia, - Jis man gerklę užspaudė ranka. Numarino, nusuko man sprandą Ir išmainė mane į kažką... Į mane varvėjo mėnuliu, Kažkas rėkė apie tylumą balsu. Vienas pjūklu grojo - kaklą dilino, Aš aktyvinau, aktyvinau aktyvinau... Tas kažkas - iškentės, pasisavins, Mano kaklas standus-jam tarnaus. Mus kas kartą pakeičia į savą, Kad galėtų meluoti toliau. ...Įklote kits prie kito gulėjom, - Stiprintuvai abu - viename. Ir išsakė jis man, išklegėjo, Koks laimingas, pakeitęs mane.
© Irena Aršauskienė. Vertimas, 2003