Į mūsų bendrą žvaigždę aš tikiu; Jos paglobot mes net akim nespėjam. Nuo bėgių traukinys - visu greičiu, - O mes ir šipuliuos - neliečiamieji. Sunkioji mašina - tiesiog į mus! Mes išeitį išpustome dar kartą, - Žinodami, kad ten viltis uždus Mes niekad neskubam į karstą. Katastrofos ir griūtys - pro šalį! Mes tik kylam, kur gera, jauku. Tu - stipri viltimi, aš - be galo, - Tavimi, lemtie mano, tikiu. Štai ir dabar, kai skrendame abu, Lėktuvais ne pačiais patikimiausiais, Gęsta šviesa ir daros intymu, - Variklis prigesintas glosto ausį... “TU” buvo, “Il”-ai, “JAK” ir buvo “AN”, Mes Barnaule leidomės, Paryžiuj... Net jei - į okeaną, ant vandens Nuleistų mus staiga - rykliai nerytų! Mes - mirtingi, o žmonės mums - šmaikštūs: Miestams knieti išgirsti kažką... Aplink mus žūtys, giltinės vaikščios, O šalia nesustos niekada! Nuversti kalnus aš lengvai galiu, Mano nevaržomas gajumas liejas. Beskrendančią tave apkabinu Ir deltasparnis į Taitį. skrieja. Jeigu susirgtų kažkuris staiga, Nebepagydoma liga, klastinga - Ji dings, kaip ir atėjus! Po ranka Ją išsives staugimas pagiringas. Te į Mezon-Laffita rajoną Vargingasis “Skailab” subirės, - Apgaulinga lemtis baigs kelionę, - Tiktai mūsų nedrįs ji paliest!
© Irena Aršauskienė. Vertimas, 2003