Kai vandenys iš Tvano Pasaulinio Sugrįžo vėl į buvusius krantus, Iš putų srauto grįžtančio išbridus Parėjo meilė sausuma pas mus, Ištirpo erdvėj laiko begalinio O laiko buvo - marios, iš tiesų. Keistuoliai, o tokių, kol kas - yra - Įkvėpia meilės mišinį pilna burna, Nelaukdami garbės, nei pasmerkimo. Galvodami, kad jie kvėpuoja sau, Beprotiškai artėjo prie gilaus Ir tokio pat kitos-širdies plakimo. Tiktai jausmas - laivas tarp bangų Prieplaukoj ilgokai užsibus, - Kol suvoksi žodžiai - “Aš myliu”, - Reiškia - “aš kvėpuoju - gyvenu”. Lig valiai bus klajonių, paklydimų. Meilės šalis - labai didi šalis. Iš riterių, kurie meilę apginė, - Naujų įrodymų ji paprašys. Pareikalaus atsiskyrimų ir laukimo, Ramybę, poilsį sapnus atims. Bet bepročių atgal - jau neatšaukt, Jie pasiruošę sumokėt, kiek klaus. Bet kokia kaina - atiduot gyvybę, - Kad stebuklingas siūlas tarp širdžių Nutįsęs ir surišęs juos abu, - Pasaugotų širdis - stipriai laikytų... Negailėjo gaivūs vėjai išrinktų, - Kirto, kėlė iš numirusių aukštai. Jeigu nemylėjai niekad tu, Tai - negyvenai, - nekvėpavai. Kiek suviliotų dusta meilės spąstuos, Neatsilieps, neprisišauksi jų. Tuščiažodžiavimas, malda, - jų mastas Ir mastas jų - patikrintas krauju. O mes galvūgalyje degsim žvakę Pražuvusių dėl meilės, - jos vardu. Viena gaida - į taktą jų balsai, Gėlėse klaidžios sielos amžinai, Ir šviesmečiais kvėpuos jų dvasios. Atodūsyje jie pasibučiuos-, Ant trapaus tilto, perkėlos gležnos, Siaurutėj sankirtoj didžios Visatos. Aš paklosiu mylintiems lankas - Tedanuoja realybėj ir sapne! Aš kvėpuoju, - reiškia aš myliu! Aš myliu ir, reiškia, gyvenu!
© Irena Aršauskienė. Vertimas, 2002
© Viktoras Pustovojus. Performance, ?