Slenka juosta ruda ir aš slystu, Gal tai - sapnas gražus, kaip suprast... Patalynė sumaigyta šlykščiai Šitam gumule baigės liepsna. Paprasčiausia - sudegusi žvakė... Drebulys, lipnus prakaitas tik, Tik sapne man kalbi, kaip patrakus, Tik sapne tvieskia ryški ugnis! Aš pervargęs, aš sau - kanibalas, Kuris sugeba ėsti save. Griaužiu savo rankas, kaip šakalas, Tai yra. Ir tai - viskas, yra! Pakeisti širdį - seniai ne naujiena, Tad išplėškit aortą ir man. O gal siųsti velniop savo gėlą... Na, atplėškit mane nuo savęs! Kelias švytintis, juokas ir mįslė - Blyškus laikmetis ir pilkuma. Ligi dugno išsiurbtas likimas, Kas atleidžia, to baust ne valia!
© Irena Aršauskienė. Vertimas, 2000