Kaltas esu, staiga krentu
į ašaras, -
Įklimpęs lig ausų esu
į vėžę svetimą.

Toks tikras kas ir kiek
pasiekiama,
Murkdausi svetimoj vėžėj
ir prietemoj.

Išvažinėta, svetima -
Klampi man provėža šita.

Keikiu pirmą išraususį ją,
Be vilties išsiropščiot kada.
Ir linksniuoju sukandęs dantis,
Kaip blogiausias vėžės mokinys.

Kantrybė truks tuoj manyje
į tris dalis
Vidinį kirminą užglostyt
gal pavyks, -

Nors sąlygos klampynėj toj
pakenčiamos -
Nori pirmyn - prašau važiuok,
aplenki mus.

Ir gert, ir valgyti, prašau.
Toks padorumas - nusišauk!

Ir staiga aš suvokiu, - acha...
Aš ne vienas įklimpęs joje...
Jei laikysiuos prie rato ratu!
Su visais nuvažiuosiu kartu.

Kažkas suriko sumaišty:
Paleiskite!
Pradėjo ginčytis, kvailys
ir teisintis.

Ginče jis sielos šilumą
sudegino, -
Pabiro vožtuvai ir poveržlės
į nežinią.

Jis išmalė vėžės kraštus
Ji tapo daug platesnė mums.

Bet mes pametėm pėdsakus jo,
Kažkas nutempė jį už ribos,
Kad nemaltų vežės svetimos
Atsiliekantiems leistų važiuot.

Ir mano starterį - bėda Staiga
suėdė, -
Įerzino tuščia eiga -
Jis-nė iš vietos.

Reiktų išlipt, pasistūmėt,
Bet tingisi -
Gal susigundys kas padėt
Iš ilgesio...

Be prošvaisčių pagalbos laukt, -
Čia svetima vėžė - nors kauk.

Nusispjauti reikėtų išties
Ant šitos svetimos man vėžės.
Ir išeit, bet kas liks po manęs,
Negaliu jiems atimti vilties.

Kaulus ledinis prakaitas
pašiurpino,
Lenta per vėžę svetimą,
kaip durtuvu -

Einu pavasario lietaus
palaistytas,
Ten proskyna, žinau, yra
ir laisvė - ten!

Ir spjaudo padangos purvu
Ant svetimos vėžės kraštų.

Neužtrukit! Darykit, kaip aš!
Tai nereiškia - sekt paskui mane.
Ši vėžė buvo mano tiktai.
Jūs išbriskit savąja vėže.!