Man lemtis - mano kryžius, rėksminga kova,
O po jos - nebylumas, prie lūpų puta,
Sukrešėjus, pridžiuvus dėl to, ką jaučiu, -
Pašaukimo numest negaliu nuo pečių.
Kol prekeiviai baksnoja į Kristaus klaidas,
Neįaugo į šimtmečių gruntą plyta -
Pergyveno totorių ujimą tauta -
Tiktai vargas tas pats, prieš kurį Kalita
Ir ne vienas, nes vienas lauke ne karys, -
Bergždžią sambrūzdžio vaisių galiūnai praris,
Pugačiovo bruzda - kraujo upėm tekės
O neturtas ir vėl dvasią laužys, klestės.
Ir suprasti supras ne visi, ne išsyk,
Pakartosiu, pajacu pabūsiu šį syk, -
Suvaidinsiu, juokausiu, nusukęs akis, -
Sumaištis bruzdesyje - tai pat bruzdesys!

Kaip išgert lemtą taurę bėgimo take?
Neišlaistyt, ar šliūkštelt į veidą staiga
Savo priešui, kurio įžūlumo - apstu,
Negaliu pasakyt, nemeluoju, tarpstu.
Taip nudailintas ratas ir sukas, - sukuos,
Kaip nublizgintas lankas laikaus ir lenkiuos,
O taurė vis pilnėja, su ja ką daryt?
Kantriai laukt patikėtinio, ar sudaužyt?
Kantriai draugo sulaukt, kuris slystų lanku,
O pačiam pasinerti, pradingt, kur tamsu,
Taip tamsu, kad nerastų net apgraibomis
Ar taurė išgerta - pasiliks paslaptis.
Nepaklausiu. Laisvūnu ganysiuos laukuos,
Apie perduotą taurę čia nieks nesuuos,
Neišduosiu palikusių suktis, oi, ne!
Nes sutryps ir sulygins mane su žeme!

Aš dėl jūsų, vyručiai, putoju, žinia, -
Gal uždegsite žvakę kuris už mane?
Už apnuogintą nervą, kuriuo pareinu,
Už manierų lengvumą, pridengtą šypsniu?
Jei bandytų į brangų brokatą suvyt,
Ar į aukso narvelį mane uždaryt,
Neišdegs! Perstyguoti, tonaciją keist, -
Neskambės mano stygos po pirštais kreivais!
Dar labiau pasitempsiu, įtempsiu stygas, -
Ką pernakt sudėliojau po krislą - sudegs!
Galvą dainai nusuksiu. - Kaip dulkė slydi
Niekada nesisupsiu vogtam spinduly!

...Jei lemtis - mano kryžius, taurė išgerta
Ligi dugno, - prie lūpų prikepus puta!
Mano muzikoj nieks atšiaurumo neras, -
Oi, ne viskas - niekai! - tarsiu mirdamas aš!