Man šitą mūšį ilgai dar primins Oras mirtim pritvinkęs, O iš po skliauto tyliu lietumi Žvaigždės vėl krinta. Spėjau prisiekti, kol ritos pirma - Gyvas iš mūšio pakilsiu! Taip parišau paikai žvaigždei save, Lemtį ir viltį. Vos tik nusprendžiau - bėdų nebėra, - Aš apėjau suktą mirtį! Tėškės klajūnė žvaigždė nelaukta Tiesiai į širdį. Sakė, - paklus kiekviena aukštuma Tik šovinių negailėti! Krito nukrito žvaigždė jums antra Ant epoletų. Šitiek žvaigždžių - jos kaip žuvys dugne, Ir kiekvienam užtenka, - Jei ne mirtis - su žvaigžde atlape Vaikščiočiau šiandien... Padovanočiau ją sūnui, - mane Gal prisimintų sykį. Kaba žvaigždė, virpa užgesdama, - Nėr’ kur nukristi.
© Irena Aršauskienė. Vertimas, 2007
© Viktoras Pustovojus. Performance, ?