Man dega vakaras žvakes žvakidėj Ir tavo atvaizdas aprūksta smilkalais, - Nenoriu net girdėt, kad laikas gydo, Kad visa su laiku praeis. Mane kankina poilsis. Kaip keista: Visa, kas buvo sieloj, - priekin už metus Pasiėmė neklausus prancūzaitė Pradžioj - į stotį, vėliau - į namus. Dabar man vakaras - žvake žvakidėj, Ir tavo atvaizdas aprūksta smilkalais. Nenoriu net girdėt, kad laikas gydo, Kad visa su laiku praeis. Man sieloj - dykuma, dykynė, - matot? Ko laukiate iš sielos be sparnų? Ten posmų nuotrupos, voratinkliai, O visa kita, - jau prie jos namų... Ir dega vakaras žvakes žvakidėj, Ir tavo atvaizdas aprūksta smilkalai, - Nenoriu net girdėt, kad laikas gydo, Kad visa su laiku praeis. O mano sieloje visi tikslai be tako. Iškniskit ją ir rasite tenai - Pradėtą dialogą, pusę frazės, - O visa kita - jau Paryžiuje seniai... Te vakaras sudegs žvake žvakidėj, O dūmas tavo atvaizdą apvys, - Nenoriu net girdėt, kad laikas gydo, Kad visa su laiku nuvys.  
© Irena Aršauskienė. Vertimas, 2000
© Viktoras Pustovojus. Performance, ?