Savo Bėdą aš nešiau
per pavasarį, per ledą, -
Ledas skilo, - siela apmirė, nustėro, -
Akmeniu į dugną ji,
O Bėda - nors ir sunki,
Už aštriausio krašto
įsitvėrė.

Ir Bėda nuo tos dienos,
mano žemei iš paskos, -
Vaikšto kalbos, o su jom - Kreivatauškiai.
Kad aš nemiriau tada -
žino putpelių šeima,
Gluosnių giminė balta plikoj
palaukėj.

Kas iš jų pasakė jam,
tam valdovui mylimam?
Išdavė mane, išplepėjo, -
Nuo aistros nesavas jis,
vaikšto mano pėdomis,
Ir Bėda su Apkalbom
susidėjo.

Pasivijo jis mane,
stipriai apglėbė ranka -
O prie jo balne - Bėda šaipūnė laikos.
Tegalėjo mielas likt
pas mane - dienelę tik, -
O Bėda jau pasiliko visam
laikui...