Išgėrėme visai nedaug, kaip Dievą myliu, nemeluoju, Sakyk, Serioža, stovėk ant kojų! Ir jei degtinė būtų ne iš pjuvenų ir ne pilstukas, - Tai ką mums reikštų tas buteliukas? ...Mes antrą gėrėme šešėly, prie suolelio, Bet tai tebuvo - pirmi žiedeliai, Po to skverely, kur vaikų darželis, po grybukais, Po to..atbukom, - juosta nutruko. Aš gėriau ant “tuščių”, nevalgęs, iš stiklinės, Tyras kaip stiklas, tai yra - stiklinis, - O kai milicija staiga išniro iš už kampo - Mes po septintą stiklinę lenkėm... Mes trečią prievarta nusitempėme į bromą, Nepaskaičiavom, čia pat pašonėj..., - Sudaužėm draugui akinius, bet rėmai liko, Portveino gaila, - tokie dalykai. O draugas pirmas ėmė aiškinti: nurimkit, Nesišakokit ir susiimkit, Aš sutikau ir susiimt, ir išsivaikščiot... Ir išsivaikščiojau po visą aikštę... O jeigu aš kažką iškeikiau - tai nubauskit, Tik abejoju... Seriožos klauskit. Na, pargriuvau kažko man kojos susipynė, Tada - paleidau kakarinę. Dabar, - be protokolo, pora žodžių pasakysiu, - Ko moko mus šeimoj arba mokykloj? Kad tokius - pats gyvenimas išdrožia... Ir mes tuo tikim, sakyk, Serioža! Ryte pabus ir pasakys jis šviesiai tiesiai, Tegul mus baudžia, tegul mus teisia... Todėl paleiskit - kam čia jums vazotis? Jeigu gyvenimas - patsai pamokys? Jūs nežiūrėkit, kad Serioža trypčioja, kaip lapas, Jis viską girdi ir viską mato... O jeigu tyli, tai žinokit - jaudinasi baisiai Taip prašviesėjo jo proto vaisiai. Neuždarykite, namuos vaikučiai verkia. Jam reik į dešinę, o man - į kairę. Norint - tas pats - autobusai nebekursuoja... Metro uždarė, taksi nestoja. Ir vis tik malonu, kad mus čia gerbia Žiūrėk pristato, guldo atsargiai, Ryte pakels ne kažin koks gaidys ankstyvas, Kaip tikrą žmogų - seržantas gyvas. Vos ne su muzika palydi mus kaip žmones... Burną užčiaupęs, smigsiu ant šono, - Gyvenimo keliai mūs sunkūs ir vingiuoti, Ach varge, varge, reikia miegoti.
© Irena Aršauskienė. Vertimas, 2004