Aš iš Rostovo, aš - pamestinukas, -
Galėčiau būti iš visų kraštų
Dievas man aklas, lemtis - nusisukus,
Atleidęs negandas jiems - praslystu.

Ir gyvenu visur. Dabar aš - Tuloj,
Nebeskaičiuoju pelno nei skriaudos, -
Menu dienas vaikų namuos, aule,
Čečėnijos - Ingušijos kraštuos...

Paliko sieloj - vaiko atlaidumas,
Kurį kaip dalį gavom su maistu, -
Lėkė gyvenimas ir išlėkė kaip dūmas
Automobilio lamdytu vamzdžiu.

Dėl ateities, nevapaliojau gailiai
Mėgau svečius ir susibūrimus, -
Dabar jei kas - ieškau kišenėj peilio
Kurio nesinešioju, neturiu.

Linkau kaip krūmas laužomas nuo vėjo,
Arčiau prie kelio, prie gerų ir svetimų -
Kaip maudė, kaip ilgai paširdžius gėlė
Nuo įremtos alkūnės vis menu.

Nebuvo atskirties, jokių atstumų, -
Draugai ir nedraugai - veikėm kartu.
Lėkė gyvenimas ir išlėkė kaip dūmas
Automobilio lamdytu vamzdžiu.

Šiaurinio klimato užgrūdinti, atlaikę,
Prigyt galėjome visur, kur akys ves!
Taip Rūsčiojo laikų čečėnai keitė
Kaukazą į Kazachijos stepes.

Už jų - jau Sibiras - idilija kirpėjams, -
Marga minia neskustagalvių, - kalinių,
Basmačių, žydų, kitų niekadėjų,
Neišnaikinamų tarybų tremtinių.

Kaip talžė dalbomis kupras, apdūmė
Už darbus Anadyryje, atmint skaudu, -
Lėkė gyvenimas ir išlėkė kaip dūmas
Automobilio lamdytu vamzdžiu.

Mes gėrėm viską: politūrą, klijų,
Tik nesudrumstą klijų, laką, kad kulka,
Neliestų mūsų, - spiritu užpylėm,
Užpilsime ir priešų protus, jeigu ką...

Geriu degtinę riešutinę, midų,
“Pilav” prie plovo ir konjako. Vieną kart
Norilske, karštame ceche, kur rūdys lydo,
Mes bandėm plieno lydinį išgert.

Dantis užlopėm plombom aukso gryno, -
Senatvėj lupsim lauk - bus pinigų, -
Lėkė gyvenimas senam automobilyje
Ir išlėkė jo lamdytu vamzdžiu.

Kokias dainas kalnuose išdainavom,
Tarpeklius naršėme pliki tarp jų plyšių...
Kol vėjai atpūtė mane į kelią savą,
Aš vadinaus čečėnu - ingušu.

Vieni pagavo peilio dūrį netikėtą,
Kiti - kitaip, tretiems - sava drama.
O Sibire, tavy gyventi vietos -
Pakankamai. Ir mirt - vietos yra!

O išnaikintų garbanų juodumas
Tik menamas tarp lopų septynių...
Lėkė gyvenimas ir išlėkė kaip dūmas
Automobilio lamdytu vamzdžiu.

Tik blyksteli kartus prisiminimas,
Tuoj šaukia apsauga: “Laikyk, vagis!”
Ir pliekia vokietis Čečėnijos vaikiną,
Nors Žemė mano čia - visiems saugi!

Kai užmojai liaudies teismu pakvimpa,
Aš mūru stojuos už kalniečius, - jie išties, -
Kiekvienas už save kovoja, savą kampą,
Jie mano žemėj ieško išeities!

Seniai jau vartosi karstuos, nebegyvena
Visi, kurie į žygį stūmė mus, -
Juos išvežė automobilis senas,
Tik pats svarbiausias išlėkė vamzdžiu!