Jūroj audra. Rankas nudyrė virvės, o banga Susuko inkarą ir kipšu klykė. Velniavos vėjas, švilpė, kol staiga Kažkas suriko: Gelbėkit! Žmogus iškrito! Išsyk, - atgal. Variklį stop. Padėkit! Valtis nuleiskite! Pagalbą tiekt! Reikia išgelbėti šitą šunėką, Šunį ar kalę jau vis tiek. Apgailestauju, kad žingsniuot gimiau, Keliauti grindiniu, pagalbos nesulauksiu. Nieks nesiryš padėt man tučtuojau Ir valčių nenuleis taip gausiai. Tik riktels man už nugaros: Į priekį! Laiku privalom uoste būt. Te ropščiasi šitas šunėkas, Pats išsilaižo jis, tegul. Ir mano laivas atitols, paliks Žmonės jame, aukščiausios mosties kortos. Į priekį veržiasi pirmagalys Jam nusispjauti, jei žmogus už borto. Matau, laivai praplaukia man pro šalį Ir prisiglaudžia molo pagerbti. Kam rūpi, kas nuklysti gali Nuo vėžės kelio vidury. Te suvilioja mane jūra, kurioje Devyniais balais valiuta kursuoja. Man kapitonas valtį pats nuleis, - Neleis išslysti žemei iš po kojų. Už rūbų mane griebs į laivą kelti, Nes su drabužiais jūroje, - gerai Ir žūtbūtinėj kovoj į valtį Kaip į viltį įkibs nagai.
               
Laivagaly galiu čia nusispjaut, Ir greitis toks ramus ant denio, Bet aš geidžiu pas kapitoną tučtuojau Už tai, kad jis gražina žemę. Nors įsisupa jūra velnioniškai Audroje vairo nieks nepaleis, Vaktoj budinčiam trūksta oro, Bet nuskęsti žmogui neleis. Aš vėl ant denio, kursas vis tas pats - Ir kelias, kuriame ištiestos rankos Siūlo draugystę, papirosus, man, aistras Jūreiviai - gelbėjimo ratą, krantą. Kas mums dabar ledynai? Tik į priekį! Lieku aš su jūreiviais, - išilgai Jūs galit pjaustyti mane šunėką Ir išdalinti gabalais.
© Irena Aršauskienė. Vertimas, 2012