Štai tavo bilietas, tavo vagonas,
Čia visa kas geriausia - vienam tau.
Spalvotas Rojus sapnus atknojo
Iš juostos šimtamečio kino nebylaus.

Visur tvarka - pase data
Ir pirštų atspaudai, ir kontrabanda atmesta.
Kaip cherubinui paskirta
Gal ne aukščiausios klasės, bet su apklotu vieta.

Štai jau ir pildosi kas lemta, spėta, -
Laimingo kelio! Traukinys nurieda dangumi.
O kaip norėtųs mums, kaip mums norėtųsi, -
Užsnūsti trokštame, - tik ne numirt!

Perono žeme, neliūdėk, negausk,
Nuo mūs raudojimų seniai jau apkurtai.
Vienas iš mūsų Rojun vyksta jau!
Jis Dievą ten sutiks, gyvena Dienas danguje - tikrai!

Dievui linkėjimus nusiųsk,
Jeigu pamirši - mes nepyksim. Pagaliau
Nedaug beliko laiko mums pasiust
Ir padoriai numirti, iškeliaut.

Štai jau ir pildosi - kas lemta, spėta
Laimingo kelio! Traukinys nurieda dangumi.
O kaip norėtųs mums, kaip mums norėtųsi, -
Užsnūsti trokštame - tik ne numirt!

Rojuje snausti - ne visų dalia.
Kažką nuveikti, pakartoti galim čia.
Dainuoti galim, susimušt, apgint save,
Mylėti galim atvirai ir paslapčia.

Nežinioje visi pradingsim, ne sapnuos -
Sūnūs išeis, anūkai, jų vaikų vaikai.
Tik, Dieve, šventas, karo vėlei neplanuok,
Gyvatos proanūkių nepaversk juokais.

Štai jau ir pildosi - kas lemta, spėta, -
Laimingo kelio! Traukinys nurieda dangumi.
O kaip norėtųs mums, kaip mums norėtųsi, -
Užsnūsti trokštame - tik ne numirt!

Tau nusispjauti, tau - vis tiek, -
Savimyla voliojies ir kaifuoji vakarais.
Be nuodėmės manai esąs tu, be kaltės,
Suradęs šiltą vietą - nieko kito nedarai.

O jei pažadintų tave - tabu -
Pasaulis praeities, - kur karas, maras tvaikas jų.
Įveiktas gripas, ne bet koks - Honkongo! Tu,
Prie visa ko atrasto atsidriekęs, - ar smagu!?

Tad liki sveikas! Skambina varpai,
Laimingo kelio! Te aplenks tave bėda,
O jeigu Dievas iš tiesų yra, sutik ir būtinai
Linkėjimus jam perduok. Nepamiršk! Ate!