Laksto po mišką kaimenė žvėrių,
Ieško ne grobio, ne vandens, ne, -
Ieško medžiotojų, ieško šaulių,
Siaučia naivuolių minia.

Žvėrys pamiršę amžiną baimę
Tiki šventai, kad kliūtis nugalės,
Marškinius plėšia - lupa sau kailį,
Krinta aukštielninka - imk, panorėk!

Kiek jų tankmėje,
kiek tankumyne
Maurais maurojančių
iš tamsumos,
Kiek čia jų bėgančių,
gulinčių plynėj,
Gūdžioj tankynėj
painios glūdumos.

Žuvys ir tos knibždėlyne įšalo,
Semk jas rieškučiomis, neškis namo.
Prašyte prašos ant pietų stalo,
Šoka į burną, - tik išsižiok!

Bet gi žuvis šaltakraujė - ne kumpis,
Puola į tinklą, į kilpą - urmu.
Nori sušilt ant viryklės be dumblo,
Taip įsiėdė vanduo nešvarus.

Kiek jų tankmėje,
kiek tankumyne
Plaukiančių šuoliais,
knibždyne jos
Viena kitą ryja,
riebios, sukritę,
Pilvais į šviesą
iš tamsumos.

Paukščiai kruopščiau savo skrydį planuoja,
Išmonė liejasi jų per kraštus:
Antys nelesintos pinas po kojomis,
Kol jų vedliai prisikimš sau pilvus.

Paukštė stipruolė - viena medžioja,
Skrisdama šaukia sesei: „Išnyk!“
Tik prie zenito staiga pamojus,
Net gi be šūvio krinta žemyn.

Kiek jų tamsoje,
kiek tankumyne
Šūvio belaukiančių,
kilpos, tinklų!
Kiek jų sparnuotų,
kiek jų plunksninių,
Gūdžioj tankynėje
be pašalių.

Kailiai įgriso, kratos jų patys,
Trokšta į kilpą, paspęstą žmogaus,
Kad tik sušiltų, kailius užmetęs,
Jie savanoriai - iš kailio lauk.

Jūsų tinkluose, žmonės, suvokite
Jie savanoriais iš kailio lipa...
Tūkstantį jums valiuta atiduotų
Gal visus tris, jei skaičiuotumėt litais.

Kiek jų tankynėj,
kiek tankumynėj
maurais maurojančių,
verksnių, rėksmingų,
kiek besiganančių,
kiek knibždėlyne,
jų besiblaškančių
ir gyvybingų,
pilkų, kasdienių,
plunksnų parėdais,
kiek jų grobuonių
ir nuodėmingų,
išverčiančių kailį
išsiuvinėtą,
suokiančių, lojančių,
kiek jų žinduolių
ir kiek skrajūnų
bėgančių, šliaužiančių,
nepijokaujančių
tankmės tankynėje
kiek jų nerūkančių,
gūdžioj gūdumoj,
kiek prisitaikėlių
besiporuojančių,
ir pataikančių
ir vadovaujančių,
riebių, įmitusių,
liesų, sukritusių,
tankmėj tankumyne
gūdžios glūdumos.

Kailiai brangiausi, žuvis išdaryta,
Mėsa be kaulo - dantys sveiki!
Puikiai nuspręsta ir sumanyta,
Taikiai, - ir kam gi žudyt?

Baltom prijuostėm pasidabinę
Jėgeriai nešas lentelę: „Nemušk!“
Šita vietovė vadinas DRAUSTINIS, -
Vienas įsakymas - patys uždus.

Bet...kiek jų tankmėje,
kiek tankumyne,
saugančių, serginčių
ir nuvarytų
kampan įspraustų
ligi azarto.
prastai bešaudančių
ir priešinfarktinių,
lojančių, jojančių
arba žingsniuojančių,
ir poilsiaujančių
girinio veidu,
kiek jų žinovų
ir nepatyrusių,
tikslą pametusių
dėl to įsiutusių,
drebančių, styrinčių,
kiek išsidarkiusių.
savy suradusių
net despotiją,
kiek išopėjusių,
kiek visažinių,
kiek prisirišusių,
kraujasiurblinių.
storų, sukritusių,
riebių, įmitusių
gūdžiam knibždėlyne
tankios glūdumos!