Teko bėgti pirmyn - Įžūlokai, staiga. Vologdietį - šalin Ir - tolyn, kur taiga. Du uždusę krutėjo Taktuku, ristele. Kai konvojus stebėjo Juos sniegų patale. Rikiuotė pasiruošus pavyzdingai, Užbliovė „Družba“ - senė nerami, Trys vamzdžiai bokšte sukrutėjo tingiai Ir pavaišino švino lietumi. Visi krito žemyn Ant pusnynų veidų, Ir užpjudė šunim Alkanais mudu du. Devyngramės įkaitusios, Tuoj jus vamzdžiai išspjaus. Ant taikiklio mes raitėmės Kaip ant kuolo aštraus. Mums reikia tik pasiekti krantą, taigą, Bet ten, ant bokšto - manoma kitaip. Mes šokčiojom, kareiviams besitaikant. Padvėst galėtum, kaip juokinga tai. Kad galėčiau žinot, Kas tas kitas bėglys, Kad mirtin jam numot, Kad į riziką jis... Gal ir matėmės kartais. Atsigavęs ašai Klausiau: „Koks tavo vardas, Ar bent straipsnis koksai?“ Vėlu - jį kulkos peržegnojo kryžium - Abu pečius, krūtinėn ir kakton. O aš lėkiau galvodamas: „Negrįšiu...“ - Ir net nepastebėjau viso to. Atgalios aš pusnim - Bėk, nebūki kvailys! Na, o jis - smegenim Ištaškytais gulįs. Šimtasiūlė sudrėkus Net išdžiūvo - aure. Šauniai linija pliekia, Tartum būtų kare. Kai šuo arti, bėgt nebandyk, nes žuvęs, Kaip tarp krūtų glausčiaus tarp akmenų. Išlaižė šunys smegenis liežuviais Ir neberado jau pėdų manų. I'ukilau ir brendu, Noriu viską prakeikt. Ir regiu - kūnai du Kviečia meiliai: „Ateik!“ Spyrė mirusiam: „Šitas Saitas jau - tai nauda“. Už jį gyvą būt šimtas, O už maitą - špyga. Ir vorele mes ėjom pro koloną, Paskui, nupurtę sniegą, pro vartus. Jie - gaut apdovanojimų į zoną, O man - penkis papildomus metus. Aš koliojaus, tiesa, Kol galėjau ką tart. Mušė rota visa, Net pavargo dukart. Veltui gąsdina rojum - Buožėm čia, ten rimbu. Rojuj rėš - čia garuoju, Rėžia čia - ten skubu. O protarpiuos - tyla vien ir sniegynai. Vien briedžio pėdos, kurtinio giesmė... Ir vėl mąstau aš apie pabėgimą, Tiktai regiu, kad lydi jau sėkmė. Aš užslėpiau orumo kruopelytę, Kaip laižo orūs papades, žinau. Ėjau į lizoliatorių laižytis - Kaip matote, randų neišlaižiau. Reiktų mums paupiais, - Ne kvailys buvo jis, - Nei tada šautuvais, Nei užpjaut - šunimis. Baigta. Bėgo žvėris Prie šaulių pasalos. Ir nurėžė šaulys Bėgliui pusę galvos. Čia taip gražu, kad nieko nebetrūksta, Dejuoja tik ir kaukia per naktis, Bet reikia, reikia bert į žaizdą druskos. Teskauda - kad nedingtų atmintis.
© Gintaras Patackas. Vertimas, 1991