Gyvas aš buvau toks tvirtas vyras,
Nebijojau ugnies ir metalo,
Netilpau į siaurus rėmelius.
Bet dabar, kai esu jau numiręs,
Mane prikalė prie pjedestalo,
Prirakino Achilo kulnus.

Kaip įveikt šią granitinę masę,
Kaip nužengti man nuo postamento
Ir achilą ištraukt tuo pačiu?
Griaučius šio geležinio karkaso
Kausto tvirtas negyvas cementas
Ir mėšlungio yla tarp pečių.

Kreivą dilbį atstatęs, aš gyriaus:
Kur tas priešas?!
Nežinojau, kad laukia numirus
Teismas viešas.

Bet mane tuoj įkelti į rėmus
Pasigviešino,
Kreivą dilbį be smulkmenų ėmė
Ir ištiesino.

Ir tada, kai tapau aš lavonu,
Pomirtinę atliejo tuoj kaukę
Klano manojo miklūs nariai.
Nežinau, kas juos mokė šių monų,
Bet iš gipso ištašė nelaukę
Azijietiškus skruostus dorai.

Net sapne nebuvau to regėjęs
Ir maniau, kad negali man grėsti
Laimė tapti lavonu tikru,
Tik kaipmat liejinys aptrupėjo,
Ir bedantė burna ėmė šviesti
Kapinių fosforiniu garu.

Gyvas stengiausi nieko neduoti
Aš grobuonims.
Ir mane su metru pamatuoti
Vengė žmonės.

Bet kada morge kaukę atliejo
Pomirtinę,
Grabdarys tuoj liniuotę pridėjo
Man medinę.

O paskui mano bronzos skulptūrą,
Vieneriems lygiai metams praslinkus,
(Tartum būčiau pataikęs į toną)
Atidengt ėmė prieš žmonių jūrą -
Visą tautą, dainuojant laimingai,
Man dainuojant - per magnetofoną.

Tyluma virš galvos mano skilo,
Iš dinamikų garsas patvino,
Apakau po šviesos aš srautu.
Mano balsą, iš nuoskaudos kimų,
Mokslo priemonės šiuolaikinės
Ėmė skleist maloniu falcetu.

Aš dusau, drobės marška apklotas,
Graudžiai graudžiai!
Ir tuo pat metu kaip iškastruotas
Blioviau liaudžiai!

Drobę nuplėšė - koks aš stotingas!
Būkim vyrai!
Negi jums aš toksai reikalingas
Net numiręs?

Komandoro pikti žingsniai gaudžia!
Aš mąsčiau: gal praeit po senovei
Per gatves miesto akmenines? -
Ir į skersgatvius maut teko liaudžiai,
Kai šiaip taip savo koją išroviau
Ir pabiro kruša nuo manęs.

Pasvirau, sudarkytas šlykščiausiai.
Bet vis tiek išsinėriau iš odos,
Bedęs aikštėn kriukiu plieniniu,
Ir tuomet, kai ant žemės tėškiausi,
Pro garsiakalbius sumaitotus
Suriaumojau aš: „Dar gyvenu!“

Nors kritimas mane kiek aptraiškė
Ir aptrynė,
Bet skruostikauliai kyšo dar aiškiai
Metaliniai!

Negalėjau, kaip daug kas įpratęs -
Kurti mito.
Atvirkščiai, išėjau visiems matant
Iš granito.